Arnoldas yra vienas iš dvynių, kurie gimė neišnešioti. Tai, kad vaikai pasaulį pamatė anksčiau, nebuvo netikėtumas, nes dvyniai paprastai gimsta anksčiau laiko. Pirmą savaitę praleidome reanimacijoje, po to intensyviosios terapijos skyriuje, kol pagaliau buvome perkelti į vaikų ligoninę, kur jau galėjome patys rūpintis savo mažaisiais. Po galvytės echoskopijos gydytoja iš karto įspėjo, kad Arnoldui gali prireikti rimtos reabilitacijos. Kaip tėvai, mes tikėjomės, kad tai tik perdėtas nerimas, bet, deja, medikai buvo teisūs.
Problemos prasidėjo, kai Arnoldui pradėjo didėti raumenų tonusas. Spazmai paveikė net burnytės raumenis, todėl jis negalėjo čiulpti pieno iš buteliuko, o tai lėmė svorio stoką. Kai Arnoldui buvo penki mėnesiai, jam prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Tai buvo dar vienas smūgis mūsų šeimai. Gydytojai iš karto pradėjo gydymą, tačiau priepuoliai dar labiau apsunkino Arnoldo būklę ir reikalavo papildomų medicininių procedūrų bei vaistų. Epilepsija ne tik pridėjo naujų rūpesčių, bet ir lėmė, kad Arnoldo reabilitacija tapo dar sudėtingesnė. Kiekvienas priepuolis buvo stresas ne tik Arnoldui, bet ir mums, jo tėvams, kurie stengėmės išlikti stiprūs ir padėti savo sūnui.
Beveik visus pirmuosius gyvenimo metus praleidome ligoninėse ir reabilitacijos centruose. Gydytojai pabrėžė, kad pirmieji metai yra labai svarbūs, todėl stengėmės išnaudoti visas galimybes: kineziterapija, masažai, sanatorijos, Vaikų raidos centras. Visa tai tapo mūsų kasdienybe.
Arnoldo broliukas dvynys Arturas augo namuose su tėvu, beveik nematydamas mamytės. Po dvejų metų gimė trečiasis sūnus Aleksas. Arturas ir Aleksas yra sveiki ir laimingi vaikai, tačiau Arnoldo raida labai atsilieka: jis nesėdi, nevaikšto, nekramto ir nekalba. Jam reikia nuolatinės reabilitacijos: kineziterapijos, masažo, ergoterapijos ir logoterapijos. Mes naudojamės visomis valstybės suteiktomis galimybėmis, tačiau Arnoldui to neužtenka. Jo būklė sunki, o pokyčiai vyksta lėtai, todėl svarbu dirbti be didelių pertraukų. Papildomai perkame privačias procedūras ir stengiamės judėti į priekį. Arnoldas keičiasi, gerėja, ir mes tvirtai tikime, kad ateis diena, kai mūsų berniukas žengs savo pirmą žingsnį.
Medikai nuolat pabrėžia, kad Arnoldas yra protingas ir perspektyvus vaikas. Jie ragina mus nenuleisti rankų ir tikina, kad pastangos atneš rezultatų. Kiekvienas Arnoldo žingsnis į priekį, net ir mažiausias, yra didelė pergalė mūsų šeimai. Mes matome, kaip jis stengiasi, kaip jo akys šviečia, kai jis pasiekia kažką naujo. Tai mums suteikia jėgų ir viltį.
Kad palengvintume šeimos finansinę naštą, įkūrėme Arnoldo labdaros ir paramos fondą. Čia dalijamės savo pasiekimais, kasdienybės akimirkomis ir planais.
Kodėl fondui reikalinga jūsų parama
Arnoldas dar nesėdi, nevaikšto ir nekalba, bet kasdien stengiasi ir po truputį daro pažangą. Štai kodėl mums svarbi kiekviena jūsų parama:
- Reabilitacija turi būti nuolatinė ir be pertraukų. Cerebrinio paralyžiaus simptomus įveikti galima tik reguliariu, tęstiniu darbu. Kiekviena pertrauka reiškia prarastą pažangą. Valstybės skiriamų užsiėmimų neužtenka, todėl kineziterapiją, ergoterapiją, logoterapiją ir masažą papildomai perkame patys.
- Šeimos galimybės ribotos. Kad Arnoldas gautų nuolatinę priežiūrą ir gydymą, mama visą laiką yra su juo ir negali dirbti. Šeima gyvena iš vieno atlyginimo, augindama tris mažus vaikus.
- Reabilitacija Lenkijoje. Geriausios pagalbos Arnoldui ieškome ir už Lietuvos ribų: reguliariai vežame jį reabilitacijai į Lenkiją. Kelionės, reabilitacijos kursai ir apgyvendinimas reikalauja nemažų lėšų.
- Visos lėšos skiriamos tik vaikui. Fondas neturi administracinių mokesčių: kiekvienas euras eina tiesiogiai Arnoldo reabilitacijai ir poreikiams.
- Jūsų parama duoda rezultatą. Medikai patvirtina, kad Arnoldas yra protingas ir perspektyvus vaikas. Jūsų pagalba leidžia nesustoti ir artėti prie svajonės: žengti pirmą žingsnį.